Pakelkim akis į aušra pasipuošusį dangų,
Prikelkime širdis – lai jos šviesoje atsigaus.
Tamsa pasitraukė, tik pėdsakai liko ant lango,
Juos spalio lietus prieš užmigdamas tyliai nuplaus.

O saulė išdegins savais spinduliais baltą tiltą —
Per erdvę, per laiką į esatį šviesą vis lies
Ir tai, kas skaudėjo, ir tai, kas viduj nebetilpo,
Lai degs ir ištirps ugnyje amžinosios būties.

Pašlovinkim dieną, kuri mums aušra atsivėrė,
Palaiminkim žingsnius ir žvilgsnius visų mylimų.
Ir ryto vaiskumo lig valios širdimi atsigėrę
Ištarkim: „Gyvenime, aš pas Tave ateinu!“