Baltos gulbės nuskrido rudeniniu mišku,
Palydėjau pavydžiai ilgesingu žvilgsniu.
Iš tenai, iš aukštai, verias toliai kiti,
Atsidustum giliai — Lietuvėlė graži.
 
Lietuvėlė graži. Na ir kas, kad šią tiesą žinojo seniai,
Ją kartojo vaidilos, pražilę žyniai.
Ją kartojo poetai, artojai lauku,
Pakartok, nesigėdyk, dar kartą ir tu.
 
Nepavargt ja gėrėtis, nors ir būtų ruduo,
Graužtų Nemuno krantą jau pakilęs vanduo,
O įbridę į jį, žvarbtų meldai gelsvi,
Ir tada pasakytum, žinau, Ji graži.
 
Baltos gulbės tik štrichas dienos peizaže,
Kur nubėgo per širdį jaukia šviesele,
Kur vėliau, daug vėliau, gal nakties vidury,
Vėl iškils, pasakys — Lietuvėlė graži.