Vis siauresnius plyšius
Palieka spinduliui pilkasis debesijos dangtis.
Vos per žarsteklį kilusi
Saulelė krypsta vakarop.
Medžius ir krūmus baigia vėjai drengti,
O tu eini, eini
Lyg negali sustot,
Lyg tu stipriau pajutęs
Būtum žemės trauką,
Didėja pagreitis, tirštėja liūdesys.
Ne, ne todėl,
Kad mėšlu virto auksas,
Kad pažadai apdūmė per akis.
Nuoga tiesa iškišo juodus griaučius,
O jie dar ciniškai
Suspindo paryčiais.
Augalija po kiautu susitraukė
Lyg jau žinotų,
Kas kada išleis.
O tu dvejoji, dievaži, dvejoji,
Ar dar ragauti teks
Šviežios sulos,
Nes tas skubėjimas
Pakirto skaudžiai kojas
Ir netesybos it šuva aplos,
Tad vis dažniau 
Nešiosies sunkią lazdą,
Gal ne tik blauzdą — gerklę reikia gint.
Lietus nakty
Į langą garsiai brazda,
Tarsi atėjęs gyvasties atimt,
Išplauti nuodėmes,
Purvu užlygint vėžę,
O pašalvenus
Gniaužti raukšlėmis,
Kol spinduliai, visus dangčius prarėžę
Pasižiūrėt, kas gyvas,
Vėl išlįs.
Ir nežinia, už ko dabar kabintis,
Kuo apsivilkti
Ir prie ko sušilt.
O kokios sunkios 
Slenka spalio mintys — 
Lyg pilkas dangtis trukdo joms pakilt.