4. Sosėrgė lėnklėgė

Lėnkams rusu veiksmā teikė gera pena –
Sava kalbo jauktė ė pruotus ė dvasė –
So bažnīčiu žuodio kas sosėgīvena,
Kas artiau pri dvara bova prisėkasės,

Tiktā lėnku žuodēs džiaugies ė gruožiejuos,
Tiktā lėnku kalbo geras kningas skaitė.
Tomsiūs komietīnus, tėms laikams ožejos,
Lietovībės meilė belėipsnuojė skaistē.

Sava kalbuos žuodē tautuos dvasė sauga,
Vākou tik pradiejos pėrma žingsni dietė,
Lėikt gėliau ož muokslus, ož Dievus iaugė –
Ėš gerūju mamu skėimėnis gėrdietė.

Kalba so kultūras luobēs sosėējus,
Veržies nogalietė prigimtėnė laisvė –
Būtė sava krašta īpruotiu gerbiejo,
Sava žuodė dergtė svetėmėms neleistė.

Dvarūs ė bažnīčiuos lėnkā višpatava –
Lėnkėnėms kāp dūmā jiedė žmuoniū akis,
Vaižgonts ė Valončios negailiejė savės,
Bet draudėmu rīkštės skaudē anus plakė.

Tās laikās pradėniu muokslu paragavė
Bova atpratintė no lietoviu raidės –
Bet vaikīstės dėinas īr be gala gajės –
Mamu gražēs žuodēs vākū mintis skleidies.

Jolės tievā bova pri dvarėškiu linkė –
Garbėna lėnkībė ė vākus novarė
Pri kultūras luobiu pajimtū iš lėnku,
No komietiu kalbuos gīnies kāp no mara.

Šeimuo terokavuos tiktā lėnku žuodēs,
Oždraudė net žaistė so vākās komiētiu,
Tiktā Jolės siela bova baisē guodi –
Nepaklosus tvarkā, špuosus tievou krietė.

Kāp gīven komietē, kou parneš nopėrkė.–
Jolė aiškē matė buovīdamuos karto –
Anėi sėlkės soltie vėrta bolvė mėrkė,
Ė skaniausē rėjė tarsi kiaulės tvartė.

Tuokėi žingsnē Jolės tonkē šeimuo kielė
Smarkės žuodiu audras so rīkštelės kėrtēs,
Bet nemaluonomu aitrė skaudės gielės
Anuos nepajiegė no draugū atskėrtė.