Liūdžiu su nykstančia gamta,
vėju, lietumi, tačiau
gėriuosi dar medžius ir
žemę dengiančiomis spalvomis...
Kaip atrasti žodį slėpiningą,
guodžiantį rudens tamsoj,
tarsi į nežinomybę kelrodį —
žodžiai klajoja pilkumoj niūrioj...
Gamtoje dėsnis aiškus:
užgimsta, sunyksta gyvybė —
žmogaus gyvenimas ilgas, sunkus —
pasiekt sielos ramybę —
nelaukta dovana...
Pavasarį pražysta žiedai kaip
jaunystėje jausmas užgimęs,
rudenį belieka tik stiebai —
širdyje liūdesys gilus...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-10-21 17:57:22
pasiekt sielos ramybę —
nelaukta dovana...labai geri , teisingi žodžiai
Vartotojas (-a): Girinukas Mi
Sukurta: 2014-10-21 14:32:01
Liūdnai nuskambėjo. Optimistinio požiūrio trūksta. Visa kame randama gėrio.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-10-21 13:33:11
...taigi ruduo, kaip sudilęs rūbas...tamsus metas kūrybai, apmąstymams ir pirmyn- kurpt naują rūbą( aišku senstam ir tas rūbas kitoks) ...