Aš tyliu ne todėl. 
Kad klausausi švokštimo rudens,
Ar menu tas dienas, 
Kai mes auksą į purvą įmynėm – 
Jau kaulėtos tiesos
Neturiu kokia marška nuo vėjo pridengt.
Taip apstulbsta kiekvienas,
Išgirdęs pribaigiančią žinią.
Ėmė kristi dangus,
Bet degutą ar jam nuskalaut?
Glus tamsa prie tamsos,
Snūduriuos neprašvintančios dienos.
Ar jauti, kur riba?
Ką daryti, jei trokštu daugiau?
Štai lentyna jausmams,
Sulankstytiems tvarkingai, sudėti.
Noriu rėkt, bet tyliu
Ir nuo įtampos tirta menkiausias raumuo.
Šimtas „Ne!“
Į bekrintančio lapo čežėjimą.
Tu norėtum aukot,
Nesupratęs, kaip gera yra dovanot,
Net tada, kai ribas
Mes abudu jau būnam priėję.
O dabar mes į tylą
Sudėsim skirtingas prasmes
Ir dangus tegul krinta – 
Aš drabužį deguto nešiosiu
Jau visai neilgai – 
Kol atplyši kažkaip nuo manęs,
Kolei ledo tvarsčiu
Dar tuksenančią širdį užklosiu.