Pražydus vyšniai svetimam sode,
nebylų langą tu plačiai atverki
ir žiedlapių maištingam siautuly
kamieną apkabinęs išsiverki.

Ir šviesios mintys žais tavam veide,
ir akys žaižaruos, jausmais apgirtę.
Ir aimana bus girdima Tėvynės ilgesy,
o širdperša palaimos nepatirs jau...

Draugai išlikę vis šmėžuos minty,
dulkėtas kelias tavo žingsnius saugos.
Laimingas tas, kas tenkinas mažu.
Palaimintas, kas išmaldos nelaukia.