Niūriam glėbyje ruduo laiko tavo būtį,
mintys skendėja bangose šaltose —
dar vis bandai užpildyti prarastą laiką,
kuomet nukrypai tikslingame kelyje...
 
Viską pamiršus, nešei dvigubą naštą,
o jos svorio niekas nenuėmė nuo pečių,
širdies balsas tylėjo akmeniu prislėgtas —
tad ėjom tylėdami, nors keliu tuo pačiu.
 
Nejautei brėkštančio ryto, saulės laidos —
tarsi diena būtų susiliejus į vientisą bangą,
todėl dabar norisi įkvėpti gaivos prarastos —
tas tarpsnis paliko negyjantį randą — deja.
...........................................................
Niekada nesistengei pamiršti ar gydyt —
tai gyvenimo ar likimo dovanota lemtis —
juk sielą, širdį dalinai savo valia...