Idealų nėra. Kas negirdi, o kas neprimato,
Trečias linksta lanku po prislėgusia metų našta,
O ketvirto tulžis tremia žmogų į būrį primatų,
Penkto aukso mintis, bet jo plikė pūku apnešta...

Galim bartis ir peikt, pasityčioti ar ignoruoti,
Bet pasaulis bus toks — jis knibždės nuo kreivų ir šleivų,
O gal jo užduotis ne iš pagalio stabą išdrožti,
Gal jis nori iškvost, kokią veiklą pasirenki tu?

Ar nuteist ir pasmerkt? Ar išteisint, priglaust ir mylėti?
Kūnui kryžkelių daug, bet ir siela paklysta dažnai.
Kaip tau toks derinys, kai dar augantis mokos iš žilstančių?
Laikas greitai prabėgs. Kas apstumdys tave, nežinai...

Sutikau vieną, du, kas nuo stogo praeivį apspajaudo.
(Negi siūsiu dėl to net karveliui mažas kelneles?)
Nuoširdžiai jų gailiuos — kas gi rinksis spjaudalių kaip draugą?
Gal ir lieka tik tiek — į padanges užkelti save?

Tik juodi ir balti, nėr pilkų...Ar neteko girdėti?
Ne diagnozė tai. Paauglystė. Ir ji juk praeis.
Ten ant stogo aukštai nusibos vieną dieną sėdėti,
Ir bus laikas suaugt, savo noru reikės nusileist.

Atidžiau rinkt žodžius, suvaldyti šakotą liežuvį
Ir alkūnes suglaust ar net kukliai nuleisti akis.
Kai bežvaigždėj nakty žolę pereisi lapo nekliuvęs,
Pripažinsiu ir aš, jog buvai tu puikus mokinys.