Lig šiol tebesergu žvaigždžių liga.
Nakties tamsuma, skliauto tyla --
Ten aš, vis dar mažas, vėlyvą spalį
žvilgsniu užkuriu ugnelę
dvasioms.
 
Tolumoj, kaip visad tokį metą, –
kažkieno šunys, speigas, kurtuma.
 
Kaip aiškiai šiąnakt žinau:
manęs nėra ten, kur balsai,
nėra kalboj, žody, garse –
nėra niekur, tik pauzėj.
 
Tebekūrenu ugnelę, tebešildau
speiguotą veidą, tebelaukiu
svečio kaip stebuklo:
paklosiu patalą, sušildysiu,
parodysiu virpėjimą  
ne šio horizonto.
                   
Išeis pavargęs, bet savas;
Jis bus persirgęs.
Jis žinos.