Buvom, esame ir būsim
Tautoj prie Nemuno, Nevėžio,
Kur teka senos upės mūsų,
Kur bočiai midų saldų gėrė.
 
Prie Merkio, prie Neries, Šešupės,
Dubysos, Mūšos ir Šventosios,
Kur bangose jų valtys supos,
Krantuose ąžuolai kerojo.
 
Kur ežerų skaisčiausios akys
Pro girių tankmę dangun žvelgė,
Vaidilų kanklėm kilo sakmės
Apie lietuvių sielos gelmę.
 
Vienoj valstybėje lyg kumšty
Sustojo dzūkas, suvalkietis,
Žemaitis, apkabinęs kuršį,
Ranka aukštaičio petį liečia.
 
Vienoj tautoj, gražiausioj žemėj,
Mes buvom, esame ir būsim,
Valia Aukščiausiojo taip lemia —
Kovot už ją, net jei ir žūtum.