Kaip gaila, kad neberandu tokių žodžių, kurie galėtų tiksliai apibūdinti, kaip yra išties tiesiog gera atitrūkti nuo šio pasaulio, kurį regime pro kažkokius pritemdytus akinius... Ir tai nuostabu, kai gali užsimerkti ir įsivaizduoti, kaip skamba nepakartojama pianino ir fleitos melodija... Kurios skleidžiamų garsų virpesius jauti krūtinėje, kol jie tave užplūsta... Jaučiu pareigą mėginti šiais stebėtinais pojūčiais pasidalinti su visu pasauliu, kuris, deja, dažnai priešinasi...
 Jūra, kurios bangos harmoningai supasi pirmyn atgal, atsispirdamos į smėlį, ir tarytum koja kojon derinasi jų žingsniai su skambančiais muzikos garsais... Besileidžianti saulė, kuri apgaubia spindesio apsiaustu jūros bangeles ir taip nuspalvina jų kasdienybę šiluma, kuri kerinčiai šypsosi ir žvelgia ilgesingu, nusiminusiu žvilgsniu į Žemę, tarsi nenorėdama dar atsisveikinti. Bet tenka... Rausvai mėlynas dangus ir nardantys paukščiai pro baltus debesis... Jie skrenda po du, vis lenktyniaudami, kuris pirmas pasieks jūrą, skrenda kartu tam, kad daugiau pasiektų negu vienas gali... Ir taip norisi, taip norisi atsisėsti lengvai ant jų sparnų... Gal jie ne šiaip gyvūnijos įvairovė? Supersielos, atitrūkusios nuo žemiškosios gėdos, nuodėmės, nuo to, kas vis neleidžia pakilti...
  Ir visa tai galime matyti ir atmerktomis akimis, bet juk rojaus uždraustas obuoliukas užstrigęs gerklėje... Ir kaipgi jį iškrapštyti?

Noriu sūpuoklių.
Iš Dievo rankų...
Bet žemiškame kampelyje...