Ruduo, išdykėlis ruduo,
Į mano saujas lietų lieja
Ir uoga švytinčia, rausva
Kertelėj užmaršties atgyja.
Vilties lašai beržų taku
Nubarsto kelią atminimais.
Teptukas degančių spalvų
Juos žymi žingsniuose buvimo.
Ruduo, tas nuostabus ruduo,
Kai dar žiedais, spalvom gaivina.
Nuplukdo saulėtom svajom,
Pamiršęs metų skaičių, pašokdina.
 
Ach, lapų šokis parkuose pernakt.
Taip ilgesingai primena jaunystę,
Kai sukomės lyg voverė rate –
Nebuvo laiko pamąstyti.
Kad kojos neskraidins kaip ant sparnų
Ir širdys neskrajos, tik klyks žuvėdrom.
Ach lapų šokis toks žavus –
Jis atmena išskridusią jaunystę.