Atraski jėgų, atraski laiko
paguosti pamirštą savo sielos lašu,
nors tavyje jo seniai nebeliko, bet
tu netapai surambėjusiu medžiu?
Gyvenimas juodas, gyvenimas pilkas,
nuogybes pridengia drobė ar šilkas —
jų pasaulius apšviečia tiesos spinduliai,
o sielas sušildo jausmų geiduliai?
Meilė, grožis keliauja kartu —
likimas dovanoja laimę, skausmą,
sielos gėrio niekam neįduoda —
jį atsineša ateidamas į pasaulį žmogus?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-10-15 00:07:11
Krikščionybė sako, kad žmogus gimsta su nuodėme. Nežinau...
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-10-14 22:14:21
Pirmame posmelyje neaišku, kas yra jis (jo) – laikas ar sielos lašas?
Pavadinime įrašytas klausimas, į kurį iš esmės atsakyta: žmogus – ne surambėjęs medis, jis auga brandinamas šiurkštaus ir švelnaus.
Abejočiau dėl jausmų geiduliai. Kaip supratau, kalbama apie tiesos ir šviesos poveikį gyvenimo juodumose ir pilkumose, o geiduliai (nesakau, kad jų nebūna) būtent šioje kūrinio vietoje suteikia kitą kryptį. Galima būtų keisti žodį ir išeitų sušildo šviesiausi (ar pan.) jausmai.