Ruduo. Jau grybai kelia savo galvas,
Aplink miškai, ne aukštos kalvos.
O man širdį dar vasara žaliuoja
Ir ežeruos vanduo jau ne garuoja.

Dangus tartum peiliu prapjautas,
Lietus vis pliaupia, pliaupia, pliaupia.
Jis prausia veidą prausia širdį,
O gal tik man?

Kažkaip paukštelių negirdėti,
Įsiklausau, turėtų dar čiulbėti.
Giesmė juk jų tokia puiki,
O gal tik man?

Žolė kažkokia ne tikra,
Nušiurus tartum ne gyva.
Kaip gera būdavo ant jos prisėsti,
O gal tik man?

Gyvūnai ruošias žiemos miegui,
Kas neša maistą kas šiaip bėga.
Tas jų skubėjimas man kelia baimę,
Ar tiktai man?

Negali medžiai lapų nulaikyti,
Kai jų nėra geriau matyti.
Tas medis liūdnas kaip numiręs,
O gal tik man?

Ir taip tylu visi tarytum miega,
O laikas, rodos, atsilieka.
Jau nesinori tų triukšmingų vakarų.
O gal tik man?

Širdis dainuoja linksmą gaidą,
Gamta mums rodo savo veidą.
Pažvelk į jį jis nuostabus.
Ruduo ne dings jis dar pabus...

2006 09 07