2014. 10. 10.
Vaikystėj nebuvo dvejonių, galėjai tiesiog būti, jei mylėti, tai mylėti, dažnai nė nemėginant to jausmo įvardinti ar skaidyti jį į dalis, aptarinėti pačiai sau, kas gerai, kas ne taip ir kaip reikia tą meilę parodyti. Ar pasisakyti? O kam, kai ir be žodžių viskas aišku ir paprasta? Ji yra. Arba nėra.
Nekęsti? Jei atsiranda tas jausmas, tai niekur nesidėsi, bet ir tada nesvarstoma už ką, tiesiog pajaučiamas negeras maudulys, kartais pereinantis į skausmą. Jį sukeldavo neteisybė, išdavystė. Ir niekas kitas.
O prieš akis stūksojo didžiulis pažinimo kalnas, užduotis visam gyvenimui – jį  perkasinėti, išskaidyti sudėtinėmis dalimis, ištyrinėti, surūšiuoti, kam nors pritaikyti. Svarbiausia – išmokti atlikti aritmetinius veiksmus: sudėti (dėk grūdą prie grūdo – supilsi aruodą), atimti (stipresniojo teisybė), padalinti (tam davė, tam davė, tam davė, o tam ir nebeliko... Riu-riu-riu bėgs pelytė į urvelį... Kiek skambančių juoko karoliukų!), padauginti (evangelijos pasakojimas, kaip Kristus pamaitino minią padauginęs duoną ir kelias žuveles. Ir vyną vestuvėse Kanoje).
Pažinimui aritmetikos neužteko, vis kažkas ima ir pakiša koją. Štai dėjau, dėjau grūdą prie grūdo, vis tempiau, vis pyliau į aruodą, bet atėjo senatvė ir pamačiau, kad niekas ne mano, kad viską reikia palikti, o ir to palikimo ne pekla žino kiek – ką pelės sukirto, ką vagys išnešiojo, ką gera valia išdalinau. Tušti aruodai, net skamba, tik viena kita pelių spira ir blogas kvapas, o lyjant kapsi pro kiaurą klėties stogą.
Tarp pasaulio galingųjų niekada nebuvau, nei vienam elgetai neatėmiau duonos kąsnio, nei vienam vaikui tėvo, nei vienam Dievo apdovanotajam šlovės. Bet vis tiek jaučiuosi gyvenanti minuso ženkle, tarsi būčiau užėmusi kažkieno kito vietą.
Išdalinau save veltui bedaliams, pasmerktiems, bet dėl to jie netapo laimingesni, vis kiekvienam gavusiam atrodė, kad kitas gavo daugiau, vertingesnių dovanų, kol jos, mano dovanos, visai nuvertėjo ir tapo nebereikalingos. Nebeskamba juoko karoliukai. Baisus žodis – nereikalinga.
Padauginti? Aš ne Dievas. Jau nieko nepadauginsiu, nesukursiu, nepamaitinsiu minios. Kokią tvarką radau atėjusi, tokią palieku – dieną atskirtą nuo nakties, turčius nuo vargšų. Ir man čia niekas nebepriklauso, todėl tik nuolankiai priimu išmaldą. Sunkiausia buvo pirmą kartą, ilgainiui pripratau, dabar imu viską – duoną, šilumą, žodžius, šypsenas, galimybę šiandien dar gyventi, gerumą, meilę. Padėkoju, bet pagalvoju, kad tai žmonės turi būti dėkingi man, kad suteikiu jiems progą parodyti gerumą, nes duoti yra palaima, o imti – kančia. Kartais režisierius sumaino roles.
Taip iš vaikystėj išmoktos aritmetikos išsivystė reliatyvumo teorija ir niekas nebestebina. Kartais atrodo, kad pažinimo kalną įveikiau, o kartais atvirkščiai, – kad praradau ir tai, kas vaikystėj buvo taip paprasta, taip aišku.