Diena ėjo vakarop, tačiau man dar buvo anksti galvoti apie poilsį. Nors savo darbus aš buvau jau baigęs ir, mano džiaugsmui, labai sėkmingai, bet buvo likęs dar vienas ir svarbus reikalas – man buvo būtina pakliūti į troškimų banką. Šis noras buvo glaudžiai susijęs su mano darbu ir būtent su tos dienos sėkminga baigtimi. Tą dieną man pavyko pasirašyti dvi pelningas sutartis, tad artimiausiu metu nusimatė grandioziniai projektai, kuriems prireiks nemažų investicijų. Deja, nors aš ir turėjau dalį reikiamų lėšų, bet jų jokiu būdu nebūtų užtekę. Taigi, viską blaiviai įvertinęs, nusprendžiau užsukti į troškimų banką ir išsikeisti vieną iš savo turimų valiutų – nuoširdumą, į pinigus.
Niekas nežinojo, kada ir kaip atsirado šie troškimų bankai. Jie buvo visada ir niekas neįsivaizduodavo savo gyvenimo be jų. Visi, kas tik panorėdavo, galėdavo išsikeisti savo valiutas į pinigus ar kokį savo troškimą. Valiutos buvo labai įvairios ir kiekvienos vertė tai krisdavo žemyn, tai kildavo aukštyn. Buvo galima ir nusipirkti jas, tačiau, kiek aš girdėjau, niekas nesinaudodavo šia paslauga. O ir procedūra šio pirkimo buvo kitokia. Nors čia ir vėl nuogirdos. Kadangi aš pats asmeniškai niekada nebuvau matęs žmogaus, stovinčio prie vadinamojo „pirmojo langelio“.
Taigi, susiradau vieną iš tokių bankų. Jis buvo įsikūręs viename iš prekybos centrų.
Vos įžengęs į banką, pradėjau ieškoti valiutų švieslentės. Švieslentė stovėjo kampe, visai netoli įėjimo. Akimis perbėgau per ją: sąžiningumas, ištikimybė, draugystė, garbė... hmm... hmm... štai ir nuoširdumas. Ech, gaila, nuoširdumas buvo nukritęs. Tačiau laukti jo pakilimo buvo beprasmiška – jo vertė diena iš dienos ėjo žemyn. Tad nieko nelaukdamas, susiradau numeriukų automatą ir atsispausdinau savo eilės numerį.
Laukdamas, kol mano eilės numerį praneš per garsiakalbį, nejučia pradėjau stebėti aplink esančius žmones. Dauguma iš jų atrodė gana pasiturinčiai. Tokį įspūdį sudarė jų prašmatnūs rūbai ir išdidi kalbėsena. Buvo ir kitokių žmonių – prasčiau  apsirengusių, liūdnais veidais. Jie stovėjo pavieniui palei sienas, kažką tyliai niurnėjo ir prakaituotose saujose glamžė valiutas.
Mano dėmesį patraukė jauna šeima, sėdėjusi ant minkštų krėslų, prie stiklinio stalo. Ten sėdėjo aukštas tamsiaplaukis vyras ir labai simpatiška mergina, greičiausia jo žmona. Tarp tėvo ir motinos, nenustygdamas vietoje, muistėsi jų mažas berniukas. Galiausiai jis pašoko iš vietos ir nubėgo prie numeriukų automato. Vis kartodamas  „man rei, man rei“, pasistiebęs bandė pasiekti jo mygtukus. Pabandęs tai padaryti kelis kartus, berniukas grįžo prie stalo ir neskubėdamas pradėjo žingsniuoti aplink jį. Pamatęs ant stalo gulinčias reklamines banko skrajutės, mažasis berniukas kruopščiai jas surinko. Gudriai šypsodamasis apžvelgė visus ir drąsiai ėmė jas dalinti susirinkusiems. Kai jo saujoje beliko tik keletas skrajučių, berniukas grįžo prie savo tėvų. Vieną lapelį jis įteikė šalia tėvo sėdėjusiam stambiam vyrukui juokingais vešliais ūsais. Vyras buvo linksmai nusiteikęs ir gavęs „dovaną“ nusilenkė vaikui ir pratęsiamai padėkojo. Tačiau paskutinės skrajutės berniukas nesiryžo paduoti šalia storulio sėdėjusiam jaunuoliui su akiniais. Motina padrąsino vaiką:
– Tai ko neduodi? Paduok.
– Aš bi, – atsakė berniukas.
– Tu bijai? Nebijok!
Berniukas nedrąsiai ištiesė lapelį akiniuočiui. Šis paėmė, pavartė jį ir padėjo ant stalo.
– Mykolai, nusiimk šaliką, čia karšta, – pasakė vaikui motina.
– Man ša, – atsakė vaikas.
– Na jei šalta, tai būk su juo.
Berniukas kalbėjo labai įdomiai – jis tardavo tik pirmąjį žodžio skiemenį. Tačiau tėvai nekreipė į tai dėmesio ir puikiai jį suprato.
Trumpai pastovėjęs šalia tėvų, guvusis berniukas vėl pradėjo savo „kelionę“ – tik šįkart atgal pasiimdamas savo „dovanotas“ skrajutes. Šie jo pasivaikščiojimai mane ir daugelį pralinksmino ir sukėlė šypsenas.
Mano eilės numeris turėjo jau greitai nuskambėti, kai staiga garsiakalbyje pasigirdo keistas pranešimas:
– Numeris vienas prie pirmojo langelio! Numeris vienas prie pirmojo langelio!
Atėjusieji kaip vienas nutilo, o stovėję prie kitų langelių, atsigręžė į salę. Visų veiduose atsispindėjo nustebimas: nejau kažkas eis prie pirmojo langelio?
Tačiau niekas nepajudėjo iš vietos.
„Tikriausiai neteisingai  „išmušė“  numeriuką“, – pagalvojau aš ir, matyt, daugelis, kai staiga nuskambėjo skardus balselis:
– Aš ei! Aš ei!
Šio balselio savininkas buvo tas mažasis berniukas.
Visi, esantys priešais jį, pasitraukė, palikdami jam kelią. O berniukas, mojuodamas savo eilės lapeliu, nubėgo prie pirmojo langelio. Pribėgęs prie jo, jis trumpam stabtelėjo ir išmėtė į šiukšlių dėžę „dovanotas“, o vėliau surinktas skrajutes, kurias dar laikė kairėje rankoje.
Mergina, dirbusi prie šio langelio, iškišo galvą pro jį ir beveik iki pusės persisvėrė, kad galėtų tinkamai aptarnauti mažąjį klientą.
Įsiviešpatavusioje  tyloje man atrodė, kad vaikas ne kalbėjo, o šaukė per visą salę:
– Man  mei,  ma  mei,  tė  mei,  se  ir  se  mei,  dė  su  ū  mei  ir visiems meilės ir laimės!
Mergina kažką pasakė berniukui ir šis, tik mirksnį sudvejojęs, pradėjo raustis savo kišenėse. Iš jų jis ištraukė ir atidavė merginai visą savo „turtą“: keletą monetų, kažkokias blizgančias sagas, nedidelį stiklinį rutuliuką ir mažą aptrintą žaisliuką, panašų į tigrą – šis, matyt, buvo pats brangiausias vaikui. Mergina, visa tai pasiėmusi, dingo langelyje. Beveik iškart virš jo pradėjo mirkčioti raudona lemputė – tai reiškė, kad sandėris įvyko.
Taip ir neišsikeičiau savo nuoširdumo į pinigus. Berniuko žodžiai prie to pirmojo langelio kažkodėl  privertė mane išeiti iš banko. Paskui mane nusekė dar keletas žmonių. Mačiau, kaip jie slėpė  kišenėse valiutas. Vienas iš jų buvo atsinešęs ir pačią brangiausią  –  meilę...
Namo grįžau giliai susimąstęs. Staiga supratau, kad visus savo sumanymus, svajones ir norus galiu įgyvendinti ir be troškimų banko. Ir tegul  tas kelias bus sunkesnis ir ilgesnis...