kai žuvėdros išklykia jausmus
palengvėja
rankos keičia  kryptis
priglundu
lyg askezė aš tavo būtin įsiliejau
skyla sapnas pusiau
nubundu
 
taip išslydau iš tavo delnų
netikėtai
tik duobutėse skruostų
lietus
ant koralų širdies aštrios drumzlės nusėda
lyg žuvėdros 
įrėžta sparnu
                                
bėga vėjas voratinklio siūlu
skardena
gluosnio kasos
paklysta į tamsą
mėnesienos šviesoj palei vakaro sceną
tavo pėdomis
šunys nuamsi
 
paryčiais
vėl pro žydintį sodą
nukrykščia žuvėdros
glostau skiautes sapnų
virpesiais
tik skliautai pariby neršia vasaros giedrą
sudrėkindami  rytą
lašais