Mano Tėviškė – duonos kvapas
Ir Nemuno slėnis puikus.
Plukdo vilnį jis tyliai, apakęs
Neša ten – į namus, į namus.

Supa dainą jis, skaudžiai nutilęs,
Suskambės ji žiemkenčių laukuos.
Apie tai, kaip siaučia pašėlęs,
Dūklus vėjas mūs gluosniuos aukštuos.

Apie nerimo ošiančią bangą,
Sūrų gurkšnį paguodos vandens.
Apie smėlį ir gintaro krantą,
Kaip lengvai siela čia atsivers.

Apie tyrą vaikišką juoką,
Pasiklydusį pievoj plačioj.
Ir skrajojantį dailų apuoką
Viršum girių ir medžių lajoj.

Apie Lietuvą, apie tėvynę
Apie žmones jos, apie turtus,
Apie širdį ir apie gimtinę,
Josios žemę ir mūsų namus.