Ar tik pavasariais žydėti leista
Ir žmones stebinti žiedais,
Šlaituos ir soduos džiaugsmą skleisti,
Vilioti žiedlapių takais?
 
Tik būna, kai ir rudenį pražysta
Ūksmingi Nemuno krantai,
Tiesa, ne ievomis, ne vyšniom —
Liepsnoja spalvomis klevai.
 
Prie jų ožekšniai, putinėliai,
Šermukšniai ir eilė kitų,
Puokštes šakotąsias iškėlę,
Virš vėjo lenkiamų žolių.
 
Žvelgi — vėl, rodos, žemė žydi,
Šį kartą trispalvės spalvom.
Jos bėga liepsnomis per širdį
Šviesaus tikėjimo bangom.
 
Tikėjimo, kad grožio keliui
Joks metų laikas ne kliūtis.
Dainuok, žmogau, žaliam biržely,
Dainuok, kai lapai sielon kris!