Už rudenį, kurį kadaise gėlė,
už kritusius lapus kadais,
už tuos, kurie seniai išėjo,
už tuos, kurie jau niekad nepareis.

Už tuos, kur atminimuos saulėm kilo,
už tuos, kur švietė lyg ugnis,
nors jau seniai kapuos, sudilę
ir niekad niekad nesugrįš.

Už tuos, kuriuos mylėjai,
gal nedėkingas, gal šiurkštus buvai,
bet nūn jie tau žvaigždelėm žėri
ir budi tyliai angelais.

Tu nūn brendi užsimiršimo raistais,
per nejautros paženklintus metus,
jauti, kaip praeitis žarijom kaista
ir rudenį kas kartą uždega kitus.

Ne tau ruduo šis beria savo auksą,
ne tau ir praeities saulėtas spindulys,
nors tu kažko dar kantriai lauksi,
gal kas į tavo vienumą šviesus atklys.