Santrauka:
Žinau, kad mano statusas neleidžia nieko Jums siūlyti, bet vis dėlto... Įsiskaitykite, įsijauskite. Čia daug didelių skaudesių sudėta. Apie žmonių susvetimėjimą, apie moralės žlugimą, apie (ne)draugystę su savimi, apie mirtį, apie praradimą, apie gailestį, apie auką, apie meilę, apie širdgėlą, apie laikinumą, apie nykstančias vertybes, apie tikėjimą, apie žmones, kurie išeina ir sugrįžta, ir apie žmones, kurie išeis ir nebesugrįš, su šiek tiek liūdnos (savi)ironijos ir trupučiu kukliai interpretuotinų simbolių. Ar tai matote? Ar rezonuoja šis tekstas su Jūsų vidine terpe? Pasidalinkite įspūdžiais komentaruose. Labai ačiū
Ir auginu aš namie mintinguosius kaktusus, bet kad ir kaip aš juos myliu, vis tiek jie mane duria.
Ir lėktuvas prazvimbia virš galvos, bet nė vienas iš 600 nė mirktelt nesiteikia, nė baltos rankos pavizgint.
Ir aišku, kai tokiose aukštybėse, tai reikia garsiai sakyt, kad akinius namie pamiršai.
Ir kas iš to – vis tiek trumparegis.
Ir sėdžiu aš ant ąžuolinio suolo, jo krūtinė jau sunkiai kilnojas.
Ir žemėtos rankos už paskutinį centą laikraštėtą ryšulį tiesia.
Ir paimu šaltą ranką, šaltą ryšulį.
Ir sunkus man tas ryšulys.
Ir stovi Marija gipsine siela ant palangės, akys Žemėn nudelbtos – taip tat Marijai Žemė patinka.
Ir atneša senelis medaus su koriu.
Ir visi karai baigias tiek galvoj, tiek uodegoj.
Ir net gegutė supranta, kaip namuose gera,
nors jai ir visai kūkū...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2014-10-09 18:41:36
Kažkiek rezonuoja, nors chaotiškas... o kodėl statusas neleidžia nieko siūlyti?
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-10-08 22:39:52
Su mano terpe labai rezonuoja.