Tai buvo daug, o gal ir per mažai,
Kai vėjas man išbūrė tavo juoką –
Dažais pačiais ryškiausiais nudažei
Senamiesčio gatves, kurių dažyt nemoku.
 
Ir taip šviesu vėl tapo kambariuos
(Aš tuo tikiu, nes daug kas šitai sakė) –
Žydrynė nusileido, ant kurios
Raudonos, baltos tūpėsi plaštakės.
 
Grįsta šalikelė nuspalvinta žaliai
Bites pritraukė, nes pražydo gėlės.
Strazdai, rausvi kikiliai, vyturiai
Į šurmulį tą visą įsivėlė.
 
Tačiau svarbiausia – saulės spindulys,
Aplink tave nubrėžęs aukso ratą,
Man numetė akimirksnius kelis,
Kurie į vasarą kasdien iš naujo veda.
 
Vėl gatvėmis einu – gal nežinai,
Kad jas kažkiek dažyti jau išmokau,
Nes net matau, kaip šoka milžinai,
Lyg gavę gerą pažymį pirmokai...
.................................................................
 
Tačiau kažko vis tiek pasigendu...
Jei atvirai – tavęs aš nepranokau –
Tarp šypsenų ir daug šviesių veidų
Darsyk išgirst norėčiau tavo juoką.