Ką tik žiedais baltais žydėjo,
Šlaite bolavo debesim,
Bet saulė nuostabaus rugsėjo
Dažais nutvilkė lyg ugnim.
 
Ir suliepsnojo žalias krūmas
Mažom uogelėm raudonai,
Jų tūkstančiai, o toks gražumas
(Tik nespėliok, ne putinai)!
 
Ir ne šermukšnis čia iškėlė
Aukštai prinokusias kekes,
Šį kartą tai gudobelėlė
Taip sodriai išpuošė šakas.
 
Bus džiaugsmo daug mažiems paukšteliams,
Kol jas visas gražiai nules,
Suras ir žmonės prie jos kelią,
Kai teks raminti širdeles.
 
Gražiai klevai save aprėdė,
Lazdynai švyti geltonai,
Už juos visus gudobelėlė
Puošnesnė rudenį tikrai.