Nukrito obuoliai, nubiro saldžios uogos
Ir puikios rožės suslėpė žiedus,
Ruduo ruduo, geltoni lapai siaučia soduos
Ir pilkos ežios bėga per laukus.
 
Ką man atnešti dovanų iš žalio slėnio,
Kai aukso spalvos medžiuose aukštai,
Jos krinta į žoles ir sukasi be vėjo,
Bet jų vienų bus maža tau tikrai?
 
Paimčiau dar dangaus vaiskumą aukštą, tyrą,
Nuskendusį žydrumą vandeny,
Pridėčiau vakaro išaustą vėsią tylą,
Tik rankom to apglėbti negali.
 
Priimk kaip dovaną akimirkos peizažą,
Rytoj galbūt jau tokio nebebus,
Jei man svajot jame taip buvo lengva, gera,
Tai gal ir tau atrodys nuostabus.