gyvenimo durų tarpekly
išsekęs orui pritrūkus
kalbėtis su savimi
stebėjau katino ūsus
nuogąstaudamas mezginio pabaiga

kairėje centre dešinėje
voliojosi mintys geltonos
tvarkiau dar jas nuo ryto užsispyręs
norais suplanuotais tikėdamasis
dar saulei nenutekant žemyn
susitraukiau į iškeptą obuolį

kur ta tiesa pamaniau
nesiginčydamas su žmonėmis
apsilenkiau aš su ja
nepažinodamas jos iš veido turbūt
niekada niekada ir nedrįstu susitvarkyti
dienų galvosūkių lyg tyčia

katino snauduly padėk man
dienoj užmigti atmerktomis akimis
sapnuoti tikrovę nepiktą
ir tykiai nebepastebimai
apsikabinus save
minutes suskaičiuotas perkurti
iš naujo dailiai dailiai