Klega dangumi paukščių voros.
Ir medžiai jau nusirengia, meta lapus.
Tik šermukšnis pakalnėj dar raudonas
vis lesina varnas sau ramus.

Pro darbštuolio voro nuaustą rūbą
tekant rudenėjančią saulę stebiu.
Tyliai brėkšta aušra. Tik tas kėkštas
drasko tylą savu klyksmu.

Tartum peilis įsminga į tylą.
Plyš per pusę nušvitus aušra.
Ar reikėjo gadint tą idilę? Būtų tyliai
gimusi Bobų vasaros diena...