Tai sakai:"Tebūnie.."?
Lyg vadelės jau krinta iš rankų,
Lyg apsėdo gėla,
Rudeninis slopus ilesys...
Kuo gyvenam ilgiau, 
Tuo giliau mes į praeitį brendam - 
Gal paliudys kas nors,
Kad kadaise mes buvom jauni,
Gal ir gražūs savaip,
Ir, tikriausiai, ugningi, pašėlę?
O dabar? Kas dabar?
Jau saulelė žemyn, vakarop.
Ir apraizgo jausmus
Nebe aistros, bet vėsūs šešėliai,
O dažnam vakare
Nebelieka jau užmojams op...
Smilkstam? Gal,
Betgi liepsnos jei bus ir užslopę,
Dar yra kibirkštis
Ten, kažkur po vėsiais pelenais.
Tik neleisk užkariaut
Savo sielą senatvinei sopei,
Tik išlįsk į dabar
Iš to filmo, kurs baigės kadais.
Kam kutent vaiduoklius,
Jei mieliau būna kalbinti gyvą?
Kam save apgailėt
Ir įkalint būtajam laike?
Užsitęsęs ruduo...
Žiū, ir gėlės vėlyvos pražydo...
Ką gi, eisim kas sau
Išlikimo kryžiažodžių spręst...
Ir už sienos plonos
Nors girdėsim viens kito atodūsius,
Neprieisim paklaust:
"Ar galėčiau kuo nors tau padėt?"..
Juk sakai:"Tebūnie.."
Jau ruduo nušalnojantis protarpiais
Ir taip maža vilties,
Kad kokia kibirkštis užsiplieks...