Sykį, kai buvo sunku, labai sunku,
Maniau nueisiu ir nusiskandinsiu
Ašarinės ežere vidur miško,
Bet sūrus vanduo aukos nepriėmė –
Tik ašaras.
 
Kas priverkė pilną ežerą?
 
Buvo tvanku,
Oras net tirštas nuo sakų kvapo
Ir saulėkaitoj prie keružės pušies šaknų
Susirangiusi miegojo gyvatė.
Prisėdau greta.
 
Kaip verkti, kai toksai grožis?
 
Ežero vanduo
Skaidrus skaidrus, perregimas –
Kiekvienas akmenėlis, vabalėlis
Gelmėj kaip ant delno.
Ir mano gyvenimas –
 
Kodėl jis toks varganas? –
 
Tarsi ant delno,
Aiškus ir perregimas, kai pro ašaras.
Tyliai ošė seni miško medžiai,
Tarsi kalbėjosi – štai atėjo dar viena.
Ša, tegu paverkia.
 
Kiek dar nevilties žmonių pasauly?
 
Ežeras tylėjo.
Bėgiojo vandens čiuožikai ir neskendo,
Gyvatė nušlaužė savais keliais,
Ošė miškas, kvepėjo sakais,
Buvo ramu ir gera.
 
Kur prašapo mano skausmas?