Preliudas

Mano baltas žirgas per bedugnę skrido,
Ant uolų švytėjo pasagų žaibai...
O aukštoj viršūnėj laimė pasiklydo –
Juodo skausmo žemę lietė jos  sparnai...

Pro likimo lanką pažvelgiau į dangų –
Ten kalbėjo meilė ir ugnis!
Saulės vėjas supo mano paukštį brangų –
Jis lopšinę tylią man giedojo vis,

O gyvybės medžiai aidu atkartojo
Tą lopšinės himną aušroje baltoj –
Mano žirgas saulės spinduliu nujojo –
Ir likau aš kalno mirštančio tyloj...


Fuga

Pažvelgiau į dangų – minių minios meldės...
Skausmo Angelas lediniam debesy
Į Skaistybės uolą snaigės aura beldės,
Medžių medžiai brido rudenį basi

Per bedugnių rūką, pro vienatvės vėją
Į likimo ugnį nusirengt nuogai –
Žaliuose apsiaustuos ilgesį išlieję,
Jie paklusniai ėjo, lyg seni vergai...