Nevilty,
   kai Sielą slegia juoduma,
   o Meilės slėnį – tuštuma,
   kai džiūsta medis be šaknų
   ir nieko nekvieti vardu,
   kai žodis smogia lyg akmuo,
   o rytas nežada aušros,
   ir grūdui žemėj taip gūdu,
   gyvybės šauksmui nėr takų,
   kai rasos šaltos virpuly
   nukloja taką atmintin,
   paliestas Dieviška ranka
   pražysta Žiedas tamsoje.
   Palink prie Žiedo.
   Rasi Ją.
   Ji – Meilės Deivės karūna.
 
Anjė —
    lyg lašas atmintin,
    nušviestas  takas ateitin
    ir Meilės Dieviškon švieson,
    ir mielų rankų šilumon;
    skaisti lyg rytmečio rasa,
    kaip baltas žiedas naktyje,
    neblėstanti žvaigždė tamsoj,
    net blogio žudančioj jėgoj,
    gyvybės kviečianti galia –
    Ji – amžinybei pašaukta.
    Ji – Sielos amžinos malda
    ir žemės žydinčios valia
    gyvybę teigia.
    Visada – šalia.
    Pašauki Ją.
 
Įkvėps
     tave Ji dieviška galia,
     tikėjimo tauria šviesa,
     žvaigždėm nušviestą kelia klos,
     kilnia lemtim apdovanos.
     Ir dings bauginanti spalva
     ir gaivalo tamsi jėga,
     vaivorykštės kelius nuties
     iš tavo prie kitos širdies.
                           
     Neturi žiedas pabaigos,
     negrįžta laikas atgalios,
     nebūna meilės prarastos,
     negęsta žvaigždės prie šviesos.
     Šventa gyvybės paslaptis –
     taurios širdies tauri lemtis.
     Ji – amžinybė ir pradžią,
     ir žmogų kurianti galia.
     Jos kelias – žmogiškon būtin
     ir dieviškumo atmintin.
     Ji Meilės galiai aušrą skelbs,
     gyvybės pradžiai širdį šauks.
     Tikėki Ja.
     Paslaptyje.