Šnopuoju, keiksnoju kelintą jau įkalnę.
Kaip kelias tiesus susitraukė lig šuntakio?
Paukštėkai krūmyne lyg šaiposi, klykauja,
Kai regi įnirtusią, skubančią, klumpančią.

Jiems kas - paskrydėja ir sulesa kirminą,
O aš juk vikšrais ar muselėm netrauksiu..
Staiga visą erdvę giesmelė suvirpina,
Suklūsta net mano įkaitusios ausys.

Sustoju. Gėriuosi. Ir įkarštis lėgsta.
Skubu, reiškia trumpinu savąjį laiką.
Ar ką panašaus rasiu siekusi miestą?
Ir pabaigiu kelią be niršulio paiko.

Protingas Dievulis sutvėrė lakštutę
Ir žvilgančią rasą ant gijos tarp smilgų...
Einu ir vis lėtinu žingsnį truputį,
Kad kelias nelengvas nors kiek dar prailgtų.