Rausta putino uogos,
Tyliai minga klevai.
Kas gi dūšią apnuogins
Ir sakys: „Na, gerai…
Pasiduodu ir gersiu
Savo laiko nektarą!
Imsiu, širdį atversiu,
Kas ateis – tas į gera.
Jei praeis kas, pamindžios –
Teneliks to nė kvapo.”
Keistos atslenka mintys…
O rudens žemė kvepia
Ne medum – kvepia duona,
Grūduose subrandinta.
Sirpsta uogos raudonos,
Ilgesys sieloj plinta…
Ritas, mainos lyg rūkas,
Vis gilyn tyliai slenka,
Stebis mėnuo išblukęs…
Kartą ištiestą ranką
Prisiminsi lyg sapną,
Tiktai jausmas liks šiltas
Ir, nors niekas nesakė,
Sutikai, kad pamiltum,
To akimirksnio gylį
Širdyje įrašytum,
Nes, kai žodžiai nutyla,
Siela šypsos ir švyti.