Nubėgs vanduo palikęs rudenį
Ir vėjas šaltais pirštais belsis
Į akmenį srovės nugludintą.
 
O aidas bus lyg tavo balso –
Toks tolimas, duslus, bejausmis,
Sustingęs tarp belapių medžių...
 
Ant kranto žvirgždo atsiklaupsiu,
Pažvelgsiu į save:
Atleidžiu...
 
Atleidžiu
Sau už pilką dangų,
Už vėsią tėkmę, žolę sausą,
Už atvaizdą ant upės blankų,
Akimirką,
Kai prisiglausiu
Prie vasaros, kurią išbudinsi,
Jei saule mano vardą tarsi...
.......................................................
 
Tačiau vanduo palikęs rudenį
Negrįš atgal...
Aš upei melsiuos...