Tie senesni vazonėliai su pelėsiu,
            dažnai pamiršti kamputyje
                         žiedų pavėsio.
 
Vieną dieną žemės pripurtysiu,
    čiaupo vanduo nubėgs per purvą,
                   pro skylutes, išgraužtas nuolankumo.

Su užsiėmusiais ūgliais gerumas randa savo formą.
                              Patsai dygimas, o žavingas tavo protas
                                                  yra ne izoliuotas Kafkos vabalas...
                                                             jau išsinėrė iš kenkėjo mantijos.

Kol šaknys rado tau buvimo vietą,
    atskirdamos nuo žaidžiančių sveikų žolynų –
                       tavo sapnavimas tiktai vyčiadrugis,
                            o chrizantemos kaip balčiausieji voragyviai
                                                          subtilaus skrydžio pavijimui.