Visažinės laiškanešės
atmintinai žinančios
kaimynų adresus
nešančios laiškus
nuo draugų, giminių,
teismų, seimų ar teledviejų
su žinių, šaukimų, kvietimų ir sąskaitų priemaišomis
laukiamos ir nelaukiamos
mylimos ir nekenčiamos
vienoms vartai atviri
kitoms reikia skambinti
į lauko duris –
jeigu kodo nežinai…
 
Laiškanešės, dažniausiai moterys
bet kai kada vyriškos, stambios
kareiviais, štangomis ir kitaip vadinamos
nevengiančios retsykiais nugriūti pakrūmėn
o atnešus pensiją ir maktelt šimtą gramų
paklausk apie orą ar pažįstamą
kitame miestelio gale
jos pasakys daugiau, nei išgirstum
iš jo paties
jos žino daugiau, nes yra laiška–nešės –
žinių, nuojautų, įtarimų, nuosprendžių vežėjos
jos jaučia ir žino ar oras pagal sinoptikus
ar pagal seniausią kaimo vienišių
 
Laiškanešės su laiškų pundeliais
šnarančiais, spurdančiais ir laukiamais
besitrinančiais prie laikraščių titulinių ar užpakalinių
puslapių, pusžinių, pusgaudžių, apskritai pusinių –
kodėl jos ne laikraštnešės? tik
laiška–nešės, paštinės, pačtaljonkos
su Pečkino visažine varna ant kaktos
 
Jos nerašo, tik žymi, pažymi, pasrašo
sau nuosprendį ir siunčia jį elektroniniu paštu
į kitą pasaulio pusę
vietoj mirusio adresato
kurio adresas pasikeitęs gal nuo vakar, o gal
nuo praeito šimtmečio
ir dėl to jo pašto dėžutė pilnesnė
nei laikraščių skiltys
nuo kurių seniai pajuodavę
baltų vokų kraštai
užsitrynę siuntėjo inicialai, adresas
 
Laiškanešės dviračiais per laukus
vežimėliais tvankiose gatvėse
nesustoja, nežiūri į vienodas parduotuvių vitrinas
nelaukia, kol visažinė varna karktels
ir sūris su visais pelėsiais užkris už kalnieriaus.
 
Va, ir aš jų laukiu
bet man to laiškelio
niekas neparašo
ramiai uždarau pašto dėžutę
ir toliau laukiu/ nelaukiu
laiško
vienintelio, kurio turinys dar rašomas