Santrauka:
Paprasčiausiai ant kalno.
Ant Urano kalno švietė saulė,
o nežinojau, kur eiti,
nei į kurią pusę žiūrėt —
visur buvo balta,
taip balta.
Grįžau žemyn negreit.
Rodos, nusiplovęs viską
pats likau baltas,
toks baltas, —
žmonės pabūgo, nes nežinojau,
ką pasakyt. Nuo ko pradėt
ir kaip tęst, jau nekalbant
apie pabaigą.
Kaip pasakyt, kad balta
nebuvo spalva, o žodžiai,
balsas jau nebe man priklauso,
ne mano.
Ant Urano kalno tada švietė saulė,
tokia graži ir šalta. O nežinojau,
iš kur.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Komentarų nėra...