Nesi tu vienišas, nesi,
Šešėlis spindi vandeny.
Prabėgo metai, na ir štai
Vėl prie savęs mane matai.
 
O tu, kaip ir anksčiau, rausti,
Prieit arčiau visus kvieti.
Kaip nesustot, nepastebėti,
Tarytum vėl imi žydėti,
 
Tiktai kur kas ryškiau, gražiau.
Išlik puošnus, išlik ilgiau.
Tegul pavydi juodos naktys —
Šviečia ugnelėmis ožekšnis.
 
Lyg švyturys ant upės kranto
Gali įveikti rūką, tamsą.
Gal net ir valtys drąsiau plaukia,
Kai jų kantrus ožekšnis laukia.
 
........................................
Nesi čia vienišas, nesi,
Juk dovanai visiems švieti.
Ruduo, lietus, šiek tiek žvarbu —
Pabūsiu nors trumpai kartu.
 
Ir nesiskųsk sava dalia,
Nėra puikesnio už tave.
Vien dėl tokios šlovės minutės
Net ir ožekšniu verta būti.