Virš miško gervių trikampis ištirpęs
Paskleidžia virpesius keistus danguj.
Ir medžiams purpuru gelsvu pavirtus,
Įsivelia širdyn ruduo… Paskui
 
Aukštoj erdvėj išlietą mėnesieną
Praskrodžia klyksmas verkiančios nakties.
Ir aš šaukiu, šaukiu balsu kiekvieną,
Kurie mane paliko. Nevilties
 
Tamsi kepurė rymo virš šio garso,
Malonės Dievo – man atleisk, prašau.
Aš juk nesimeldžiau, tik kabinausi
Gyvenimui už rankos. Man lengviau
 
Regėti sutemas abipus savo tako,
Dangaus skaidrėjimą širdim jaučiu.
Šešėliai žaidžiantys man daug pasako –
Ruduo plevena, glosto mus abu.
 
Ir liūdnas bliuzas galvoje vis skamba,
Netyla. Skamba, skamba vis garsiau...
Einu gyvenimo keliu nulemtu,
Kas kartą – ačiū, rudeniui sakau.