Geidžiantis, stokojantis žodis (eros-erotikos) —
vidujybės išraiška bekalbiame kūne ? —
o gal tai yra bevaisė dvilypės prigimties
būtybės iliuzija, tarsi be kūno galiu būti
geidžiamas ir sugebantis geisti?
Vidinės būsenos įkūnytos geiduliuose
ir nesuvokiamos be aistros, geismo, traukos,
kūniško atsidavimo ar kito kūno užvaldymo.
 
Trokštu, kad kalbėdama liepsnotum geiduliu,
ištartas garsų derinys pažadina snaudžiančią stoką:
šiurpulingai virpantį vientisą būtybės jaudulį.
 
Koks jis tampa paliegęs, atsiskyręs nuo lyties.
Galbūt dausose be išraiškingo bekalbio,
myriop pasmerkto kūno  apsalčiau, suklupęs
dvasioje prieš absoliučiai aklą Būties spindesį...
Ar to pakaktų,
ar galimas aklam regintis, lytintis  geidulingumas?
 
Patiklus kūnas, deginantis geismą ir stoką,
aistros pliūpsnis trokštame kito glėbyje,
ataidintis iš Nežinomybės, iš kosmoso sąrangos.
Pažvelk į bites, rudeniui atslenkant, kai ant kupros
tempia iš avilio didžiaakius tranus,
o pavasario sprogstančiame šėlsme
motinėle kartu su juo pakyla į kelių kilometrų aukštį
svaigiam ir geismingam,
Nežinios dovanotam kūniškam šauksmui,
peržengiant užtvaras, draudimus ir ribas aistros visagalybėje...
Svaigulys, beprotybė.
 
Išsiblaivęs, tampu
turtingu skurdžiumi
ar skurdžiu turtingu,
bet alkstančiu
iki paskutinio atodūsio.
 
Ar įmanoma
tarsi atsainiai mestą žvilgsnį,
pridengtą blakstienų šešėliais,
perkelti į biologinį, galiausiai,
į genetinį daiktiškumą?
Smilgos šarmotą veidelį lapkričio gėloje,
sprogstančią žiedo aistrą,
jaunuolio nesuvoktą jaudulį,
regint besimaudančią nuogą mergaitę?
 
Ar nebylių meilė mažiau geidžiama?
Elegantiškos vakarinės suknios klosčių bangavimas
išraiškingesnis už vos skiaute pridengtą nuogą kūną?
Ženklai išnyksta kūno išraiškose,
kurios patiriamos tiesiogiai kaip palaimos, kančios,
ilgesio ar geismo kūniški dariniai. Ženkle sutalpinta
rūšies patirtis, išraiškų vardas, bet ne jų veidas.
Ar mes juos suvoktume, jei nebūtų galimybės
kaip duoties juos patirti kūnišku liepsnojimu...
Bežengiantis už ribos gęsta...ilgesiu liepsnodamas...
 
Iki pilnatvės, kuri niekada ir niekaip, esant gyvybės
imperatyvui, nebus patenkinta. KAŽKAS sugebėjo
individualiai, kiekvienam iš mūsų atimti mažytę
stokos dalelę: tiesos, grožio, laisvės...Tiesa, čia
tik stokos ženklai, už kurių slepiasi net mums patiems
jos nenuspėjamos, nesuvokiamos kūno išraiškos,
vedančios mus į galutinę stotelę. Galbūt kosmoso
platybėse mes vieni stokojantys, vadinasi, mirtingi,
išgyvenantys mirtį iki mirties. Sieloje, Nežinios dovanota
galimybe, įbrėžiame vilties, ilgesio, nerimo ženklus —
mūsų prakeiksmo ir didybės išraiškas...viltingai
žengiame į paskutinę stotelę, prarasdami JUOS,
tikėdami sugrįžimu į pilnatvės prarastąjį bekalbį Rojų
ar į reinkarnacijos tylą...