Nuvežė mane taip toli ir paliko
vieną, be kūno ir sielos, ir sakė –
sugrįžti negali nepažinus, neišmokus
žmogaus gyvenimo miego.

Saulės meilė degino akis ir glostė
man veidą vėjas atšiaurus; nepastebimai
išsigandusi aš nieko nemačiau
ir atrodo į bailią paukštę pavirtau.

Nedrąsiai bejėgė per saulę, mėnulį
ir net dangų skridau skridau,
besiblaškydama erdves atpažinus
į žmogų atvirtus žemę krapščiau.

Sodinsiu aš gėlę ir gal
medį auginsiu iki dangaus
kur paukšte silpna vėl būsiu žmonių
akyse, su savo svajone kankinsiu save.

Neliepta tikrai, nesakyta, prisimenu
dieną iš vorų sulipdytą pavasariui baigiantis
ir saulei vėl užkaitus ilgėsiuosi aš šaltos
mėnesienos, širdy natomis įrašytos.

Žmogumi ir dvasia drąsuole būsiu kartu
su tavimi ir be tavęs mylėsiu visus ir būtį
susižėrus į svajonės delnus barstysiu
po jausmų ir norų lankas.

Tebūnie atkurta aš tik per pusę būsiu,
tarp juodo ir baltos prasmės keliauti nedrįstanti,
stengsiuosi nesišaukiant Tavo vardo
sukurti save mylimą ir mylinčią.