Geltoni lapai jau čeža po kojom,
pirmas ženklas ankstyvo rudens.
Nors mes dar trokštame saulės,
rytmečio šalnos mūsų neaplenks.

Šaltis – tas gamtos kalvis ugninis –
lyg dailininkas ją dažo kitom spalvom.
Saulę nustūmęs už miškų margumyno
viską jau apkloja šaltom rasom.

Tuoj tikš į langus kaip fonas
gal sniegas, o gal šlapdriba...
Ruduo, tas laikmetis geltonas,
vasaros–žiemos nenuspėjama riba.