Keliaujam į nežinomus tolius,
išlieka gyvenimo paslapčių,
nebegirdim šalia augusio beržo
dejonių, jo skambėjusių dainų.

Negirdi gailaus ošimo pakelėj
papūtus vėjo gūsiui stipriam,
kodėl nejauti kvietimo tylaus 
pabūti šalia – liūdna vienam?..

Jaunystėj ne mes juos guodėm –
švelnūs kamienai ramino mus,
nusvirusios šakos svajones audė:
praeitis nuplaukus, laikas ramus.

Kiek svajonėse beramino, o  
šlamantys lapai šnabždėjo viltis,
glaudė  jaunatviškus kūnus,
deja, paliko mintis neramias,

Jog beržo svyruojančios šakos
nesugrąžins svajonių pynės:
viską išnešiojo vėjas, saulė ištrynė
net šešėlius prie numinto tako.