Nesiširdyk ant to, kas kūnelį bespurdantį laiko,
O kas griebia jausmus, pasistenk apdraskyt dar mažiau.
Ši būtis per keista suvokti pakaktų kad laiko,
Nekantriau kuo stveri, tuo greičiau pravirksti — sudaužiau...

Prijaukinta, sava jau atrodžiusi skaudžiai apspardo,
Tas, kas dėjos kietai, išvarvėjo it seilė skysta,
Kur nelikę garbės, ten puikuojasi muilinas vardas.
Be aiškios priežasties tu išsirenki žodį ne tą,

O paskui kankinies lyg tarpuvartėj žmogų nuskriaudęs.
Jeigu auksas tyla, lig mirties teks plepiems elgetaut.
Mylimiems nepranešk dešimt kartų gyvuoti, kad liaujies — 
Ši apgaulė šventa visą buvusį triūsą nubrauks.

Susitiksim? Kažin. Bet svajonė saldesnė už medų,
Aš rimtai. Kikeni? Pasilinksminkim. Verksim vėliau.
Prieš netenkant būties juk pirmiau nebetenkame žado.
Prisispaudžiu, laikau. Ir tikiuosi, kad nesudaužiau...