Penkiasdešimtąsyk ant slenksčio stoviu,
Žiūrėdamas, kaip tolsta dienos be rankovių.
Nors man patikdavo ruduo ankstyvas,
Dabar jaučiu, kaip laikas čiulpia mano syvus.

Per stiklą viengubą regiu: dar žalia.
Svarstau: kokiu tikslu ėjau šį ilgą kelią?
Vardan juslių, paties to kelio pažinimo?
Būt sąžiningu sau, išvyst save be grimo?

Sutikt kitus, per juos save pažinti,
Materializuoti veiksmą, žodį, mintį?
Vėl nusivilt ir vėlei užsidegti,
Šypsotis, rimti ir liūdesyje prasmegti?

Kad aš esu – neginčijamas faktas.
Ir jei yra spyna, turėtų būti raktas.
Kiekvienas kelias turi savo kryptį.
Ir laiptai kiekvieni sukalami, kad lipti.

Nėra vilties atsakymus išgirsti,
Jei klausimai neužduoti. Gimsti ir miršti...
Šie terminai – lyg laikrodis ir laikas,
O rašymas – nelyg pats sau ištartum: sveikas,...