Ilgesys toks žvėris, kurs medžioja ir dieną, ir naktį.
Tau nereikia minios, tik vienintelio vieno žmogaus,
Kurs atspėtų kodus, kurs įveiktų rūdijančią sagtį,
Kurs išleistų išeit iš savęs pulką pojūčių lauk.

Buvęs niekas lig tol, jis pataptų tikėjimo Viešpats
Ar gyvuonies kirmuo, ar pikčiausi vienatvės niežai.
Kas beliktų tada? Ištisai svajomis bekliedėti,
Nes dienos nei nakties, kaip beimtumei, taptų mažai...

Slėpkis lyg nuo savęs, bet ir prieblandos jau nebesaugo.
Kuo šešėliai ilgyn, tuo aistringų svajonių daugiau.
Nors žinai, kad ilgies ne meilužio patvirkusio – draugo,
Bet vienatvės šašus begyvenant nuplėšt ne lengviau,

Nes būtis kaip kalnai – darbą įveiki, randasi kitas,
Kol galop rutina taip įtraukia kaip raistas klampus.
Už langų ilgesys gailiai kaukė lyg šuo iki ryto.
Rodos, šitaip arti... Net paglostytum... Gal nenubust?..