Atpažinsi mane, kai jaukinsiu tave tik šypsodamos,
Lyg didžiausia palaima žiūrėt į tave.
Tarp žolynų kažkur nušiugždės nesugundantis liūdintis gluodenas,
Kurs negavo vaidmens jokio Rojaus sode.

Kris, dunksės obuoliai, nesulaukę, kol kokį nuskinsim,
Nes delnai abiejų bus lietimais baugiais užimti.
Su laukiniais pradais susidėti žaisminga ir linksma,
Nes nuščiūva diena ir jaukintoja tampa kantri,

Paslaugi ir lipšni – tau turiu juk sužadinti alkį,
Išsikviest geidulių, kokius esant nė pats nežinai,
Bet sustoti laiku ir vualių visų nepakelti –
Kuo ilgiau lai neslūgs sudrumstos paslapties vandenai,

Nes iš anksto žinau, kad man įžadų tavo nereikia,
Dovanų ar aukų. Tiktai kuždesio mano klausyk.
Ir praeis nejučia visas skirtas jaukinimui laikas,
O po to jau ir pats mano šypsnio ateisi nesyk...