Iš indaauropiečių kalbų šeimos atkeliovus,
Mūs kalba gražiu baltų vardu apsvainikova.
Čia ana kuršių, jotvingių irgi žiemgolių,
Taipogi  ir sėlių šaknų syvų „pakaštavojo“.
Šitu kalbu čia da vyžoti būry šnekėja
Ir nigdi jos atsisakyt ar užmiršt nežadėja.
Nors Babelio bokšta čia nieks nebudavojo,
Ale šitu šnektu kažna kas teip sumakalojo,
Kad ju daug viekų susišnekėt be vertėjo
Ukštaičiui su žemaičiu sunki beišėja.
A maž čia tų kalbu papuošt kažna kas panorėja
Ir letuviškiem žodžiam tarmės „karolius“ uždėja?
Tigi, kožnas šalies kroštas sovišky šnekėja.
Tikty suvalkieči tvirty tore, visi kaip susmoki:
 – Ne. Puoštis tarmių perlais mums neapsimoka!
Pjauniai rusų carui mūsų roštas nepatika,
Mat visu kroštu be letuviškos raidės palika.
Ale mūs daraktoriai ir knygneši prociavojo,
Rizikuodami sova laisviu, letuvišku žodį ratavojo.
Paskum rusiško žodžio mūs kalba „apkabinta“,
Macny pusę vieka pasiutpolkiu būva šokdinta.
Ale patieka – kalba išlika gaji, -izmų nenumarinta.
Tikty tarmišky šnekėt buva pasdori laby nemadinga –
Mat tik tikriem kaimiečiam tai buva būdinga.
A va, kaima berniokas iš pa Utenas pasistarojo
Ir sova dainas tarmės „karoliais“ apdovanojo.
Nors raznus jo sumonymus kiti jam iš pa noses nukniso,
Ale tarmių įdėjos  onas kitų voliai nepalika.
Kol valdžios vyrioky pečiais vis trūkčiojo,
Tas berniokas ju par televizarių tarmišky gedojo.
Šitu jo įdėju macny palaike  da vienas dzūkelis,
Nu, ir žalių žaliečių gan nemožas pulkielis.
Ki onys potys arganizuot kankursus pradėja,
Valdžios vyry ju kiteip in tarmes pažiūrėja:
Pernykštiem metam Tarmių karūnu uždėja,
Ir net kultūras premiju berniokui pametėja.
Dabar gi onaras pasdore tarmišky šnekėti,
Kad net suvalkieči ju jama balty pavydėti.
Ale kū čia ir šnekėt, būkim biedni, bet supratingi –
Už bendrini kalbu jesam jiem dėkingi.
Seni parašyta, kad maža šlavė svetimu kalbu šnekėti,
A baisi sarmata  savosias gery nemakėti.
Cekavy, tų žodžių, musėt, daug kas dabar nebežina,
Ir letuvišku kalbu visokiais  anglizmais „maitina“.
Tigi, kad loska, ūtarokim, šposinkim, drukavokim
Kaip katras golim, kožnas pagal sovu prigimimu:
Ukštaičių, dzūkų, žemaičių tarmiu ar kalbu bendrini,  
Kad letuviška žodžia neištiktų prūsiškas likimas.