Tas dūdmaišis, dā vadinamas Labanōrā dūda, nā sānā bũvã sāugāmas Labanōrā klebānĩjāj. Kur dabar ānas yra, kokiam muziejuj guli, - tik vienas Dievas težina.
Sanajam Labanori, atstāčius par gaisrų sudegusių bažnyčių, kol bũvā nupirkti nauji vargonai su šitu dūdu par mišias tūravōdavā gĕdoriam. Su ju taip pat ūkuodavā par jaunīmā vakarũškas ir palydėdavā Anāpilin išainunčius labanāriškius.
Nupirkus naujus varpus ir vargonus, nabāgiā dūda  patāpā neraikalinga. Jau pagyvenis dūdorius rādā kitų būdų būt naudingu, - ānas priā švintoriaus par švintes tūravodavā ūbagām. Grāžiās ir graudžiās bũvā tos giesmĕs, ir dūdos ūbavimai labai pritīkā. Per davatkas, suvažiuojančias iš visos Lētuvos Labanãrīnĕn ir pasklĩdā garsas ape nuostabių dūdų ir nā to panāšiās dūdās gāvā Labanōrā dūdos vardų...
Ale niekā nėra āmžinā. Pasiānā senasis dūdorius. Ānas surādis vienų jaunų berniokų pamākīnā dūdāvimā ir dūdos dārymā paslapčių. Papōrinā, kaip dūdēlai, tiesioj klevā ar ėgliaus šakoj, išdegint’skylalas su inkaitintu lig baltumā dratu, kaip narakini inkaitintu kraivu kavoliaus nukaltu gelažim išdegint ragam vidų, kaip susiūt maišų, kad gerai laikyt orų ir pripũstu maišu galėtum tūravot‘, kol dainos posmų sudainuosi. Ale čia bũvā pũsiā dārbā. Visas dūdos kitrumas bũvā padaryt’ iš mindrēs ar žųsiną plūnksnās balsiukus ir juos suderint’, kad skambėt dūda kaip pušynā vargonai per pavāsariā ladōnešiā vėtras. Balsiukai turėjā ir taupiai naudot orų, až tai balsų stiprindavā ragai, katruos gerai padaryt raikėjā nāravā. Ā jei narėsi turėt’ poniškų dūdų, tai raikia ait’ un tekarių- stalėrių, katras ištekins gražias dudelas, ale derinimas pasliks tas pats.
Viskų išpõrinis dā prisākiā:
-Jei nori išmokt’ gerai dūduot’,- reikia daug, labai daug grot’ ir ne tik grot’, bet ir jaust’, ar tāvā grãjimas išsākā tāvā ir kitų žmānių godas, ar ramĩna jų skausmų ir padidina džiaugsmų. Ir, kai pajusi, kad dūdos garsais liejas tāvā širdies gĕsmė, tik tadu aik grot’ žmānėm…
Parsinešē dūdų berniokas namo ir pradėjā mākintis. Nars daug kų bũvā išmākīnis senasai dūdorius, ale grot’ ėjās sunkiai. Vien dūdeli` pagrot’ jau gaudavās neblāgai, ale kai raikėdavā suderint’ su ūku, prasdėdavā bėdās. Niekaip nesigaudavā dermės. Tēvai pykdavā un jo del nevykusiā muzikāvimā, ažu kū ānas ažmiršā kitus ūkiā darbus, vijā jį iš namų. Sākā:
-Išūžei gālvas su sāvā pypavimu. Aik in papievį ir dūduok varlėm ir undĩniām…. Nesisprāčijā sūnus. Pasijėmis dūdų išėjā papievin, atsisėdā un panuovāliā ir ažuspaudis širdgēlų tęsē sāvā mokslus. Ir čia nekaip ėjās.
Vakarėjā. Pūsterājā vėjas ir nā mišką atānešiā didelį` paukščiā plũnksnų. Prisminis dūdoriaus pamokymus, peiliuku grait nupjōviā plunksnās kamliukų, ažpjoviā
ležuvėlį, pamegenā,- groja, gerai groja. Valug sāniā pamokymus, išrovis plāukų nā pakaušiā indėjā ležuvėliui kamanėlas, paderinā su ūku,- jau bũvā geriau. Dūduodamas nepamātiā, kad laidžias sāulā, ir kyla mĕnulis, pievų užkloja bāltas kaip pienas rūkas. Miški až pievų suskambā nuostabus lakštingalų, strazdų, perkūnā āžĕlių ir kitų paukščių chuoras, kuriam gerai pritariā gegutiās sāvā - kū-kū. Stabtelėjis ānas išgirdā tų nuostabių sutartinį ir nepajutā, kaip jo širdis jėmė plakt tuo ritmu ir jis nedrūsiai miāgiānā pritart tam chorui. Kuo tāliau, tuo ėjās geriau. Nā pūtīmā jam jėmiā svaigt’ galva, ale ānas vis pūtiā ir pūtiā, ā pirštai mikliai spaudinėjā dūdēlās skylalas ir širdies ritmu judinā ūkų. Iš lāimiās jam svaigā galva. Virš pievās rūkas susidrumstiā, atrodiā, kad kažkas jame šoka ir dainuoja nuostabių melodijų. Iš nuovargiā jam grait palinkā galva ir melodija nutrūkā...
Tik daboja ānas, iš rūkā išeina graži, graži žydrai apsrėdžius mergēlā:
-Pagrok dar,- prāšā ana.
Ir ānas vėl, pūčia dūdų ir spāudžia kūlį iš visų jėgų. Vėl pasilieja muzika tokia liūdna ir svajinga, kad anas negali sustot grojis, nars ir jaučias pavargis. Mergēlā šoka pā pievų rūki, mergų paklotais balinimui lininių audinių takeliais, čia juos siekdama, čia su Vėju pakildama virš medžių kaip pūkelis ir retkarčiais prilėkdama prašo:
-Dar, dar smagiau, dar…daaarrr! Nepastebėjā, kaip jėmiā brėkšt rytai. Atsisveikindama mergēlā prāšā:
-Ataik ryt…Dabar man laikas…
-Kas tu?- klausia berniōkas.
-Aš Nāra, Nārka, žinai ..iš ažerā…
Bũvā girdėjis berniōkas provijimus ape Narų. Teip sanovĕj vadinā ažeri gyvenunčias undines. Net Labanōrā āžerų jos vardu žmonēs vadĩnā. Jų rākāvā āžerā šeimininki. Kad būtų gera, neviliotų plaukiančių aldijom žvejų in gelmes, laistų susgaut’ žuvies, jų švilniai vadinā Nārka arba labāja, gerāja Nārka ā jos āžerų – Labanārka. Iš āžerā ištekėjis upeliũkas tekėjā prā Labanōrų, prā jo pievas. Upeliuku, kartu su rūku ana atplaukdavā prē mĕstēliā ir čia mėgdavā mėnasienām šokt pā žydinčias žvaguliais ir vēdrynais pievas, ā ypač kai ant nupjautų pievų paklodavā mergās išāustas drobes bālintis sāulāj. Až tai labanārīškių mergų išāustās drobēs bũvā teip vērtinamās, aba Nārka jas bešokdama išmīnkštindavā ir rūku išvelė`davā …
Prasnāudis dienų, jaunasai dūdorius pavakariais vėl išskubėjā papievin, vėl nārė`jā pamatyt’ Nārkų. Ir koks bũvā džiaugsmas , kai ana, nuslāidus sāulai, susisũpus rūku, vėl atāplaukiā iš āžerā. Ir vėl ānas grōjā parnakt’, ā ana šōkā.
Ir teip kasnakt’. Suvargā be miegā berniōkas visai. Par dienų pre darbų, tai šienų pjaut’, tai vežt’, tai miškų kirst’ versdavā tēvai.
-Paikystes darbas gydā, - teip šnekėjā sāniai. Ale tai nemāčijā. Pasdāriā ānas nekalbus, uliojā užsigalvojis, vien ape susitikimų su Nārka besvajojantis. Teip begyvenant ir liga kažkokia prikībā. Tik vienas ānas težinōjā, kad liga ta-tai mĕilā. Ta mĕilā nebũvā be ātsakā. Nārkai ānas irgi pasnarāvijā. Ana vis viliojā jį un savi…
Pā metų, kitų pasĩmiriā berniōkas. Teip ir rādā vienam ryti un panuovalią sušalusį, dūda gulė`jā šoni išardyta, ā pats laikiā kažinkų suspaudis runkāj, - jos teip ir nevaliojā atgniaužt’.
Kas girdėjā jį naktimis dūduojunt – žinojā kaip puikiai ānas grojā. Priaš smertį par Labanārinį susiedkās mergās priprāšiā pā mišių pagrot’ pria švintoriaus un pliāciaus. Proviją, kad jam ažgrojus rodiās groja visa kapelija. Teip puikiai ānas dūdāvā. Grodamas dā ir daināvā pats sau tūravodamas dūda. Tik dainās ir muzika bũvā bais liūdnās, apia muzikontā meilį`, kai groji Jai, ā šākdina Jų kiti...
Liūdni bũvā paskutiniā Labanōrā dūdoriaus pakrāvai. Per pagrabų visas mestelis skendā rūki. Nars in akį durk. Bũvā rūkas ir kai jį in Kleboniškių kalnālį nēšiā. Ir bũvā tokia tyla, spengianti tyla… Pakavojus pa kelių denų, pakīlā vėtra ir su gailiu kauksmu išnešiōjā rūkus. Pria kapinių pievaj radas dvi versmes, katros net speiguotam žiemom neažušāla. Kas žinā, maž ti Nārka muzikontų apraudōjā, ā maž jo āšarās trykšta iš pā mirusųjų kalnāliā.
Dūdų tėvai gi atādaviā saugat’ klebonui. Nā to čėsā teip ir neatsrādā nei vienas, katras jų prakalbintų, aba, sakā kad ana ko gera tikrai liko užburta, bebalsiā. Ā kaip jų atkerėt’ šioj sakmėj pasakyta… Tik reikia insklausyt’.
Kas žinā, bũvā teip ar ne, tik žmonēs dā atsimena, kad paskutinis muzikontas su ju grojis bũvā kažkoks navatnas.
Ažmiršā žmonēs ir Labanārkų. Dabar jau jos ažerų Labanoro ažeru vadina. Nars tas vardas tai visai netinka. Sanųjų letų, kažinkada čia gyvenusių kalba Labas Noras tai gera laukymė, pieva, stāvykla, kur žmonėm nā sēnā bũvā gera gyvīnt’, gera draugaut’ ir sugyvīnt’ su Nāromis, Ūkais, ir kitais aitvarais jiems nešusiais lāimį. Prisimindavā jų tik kai kas nustāpidavā ažeri upĕliā preupy, kur mindryni bũvā jos buveiniā:
- Va,- sakydavā ,- undīniā, anoji, Nārka, paviliojā....