Nugyvena Matiejus ir jo pati Untasėla ilgu umželį. Ir visu sova umželį toj pačioj vietaj, toj pačioj sova gimtoj ulyčioj. Taliū Utenos ar Anykščių onys nigdi ni nebuva nuvažiovi. A jų vaiky išsilokste pa visu Lietuvu... Lika tik juniausias – Petriukas, vis nekaip neišsirenkantis sau pačios. A vaikų Matiejy  ti turėja daug: tuzinas sūnų ir pagranduke – dukrela Amiliute. Ti ki pradėja sūny marčias namo vežtis, ti pasrode, kad onas iš visų Letuvos kumpų susrinka. Nu, a gražiausia, kad su ki kuriom ni pati Untasėla gery nesusišneka, ni jos tarpu savys viena kitu supronta. A visos tigi letuves, skaitas gi šneka letuvišky...
     Šindi Matiejaus ir Untasėlas kiemi didelis sujudimas – tik suka atšlaiman viena paskum kitu mašinėlas. Sulake čiut ne visi vaiky su sova šeimynom. Mat rytoj – didieji Žolines atlaidy. Nale kaip naroky, na vokar denos teip sušlubova Untasėlas sveikata, teip negera in širdies pasdore, kad net volgyt šeimyny nepagatavojo. Tik bulbų  da vokar suspėja pakost ir sklepan nunešt. Pastori abudu su Matiejum,  nutare meitelioką paskerst – šitiek sūnų, marčių – griebs ir kaip mat viskų sudaros. Ne tik volgyt turės kū, ale da ir skerstuvių vaiky galės namo parsvežt. Ki Untasėla pasoke, kad raikia meitelį pjaut, ti iš pradžių marti Onė nesuprota:
   – Kam rek tou vėina mėitgalį pjaut? Anoundėin pilną virbiničią pripjautų prikruoviėm.
   Untasėly nusjuokus,  One suprota, kad raikia pjaut ne pogalį, a paršu. A kad Untasėla pasligojus, ti  visiem darbam vadovauti imas Onė. Mat ana seniausia (ne vyriausia) – pati pirmutine marti šituos namuos atsrodus. Oi  zbitna žemaite – nevelty kakiui ti darbų vykdytoju dirba. Ir šneka tik žemaitišky.
  – Pakol mesą galiesėm jiėst, ta gruob gruobą suris, ba i dabar visi ju ištėpę. Kutrel, maukės žekes, dėk unt krames koskelę, grėbk kiuocį i bieg i beržyn. Ir apušruote anoudėin šmuot vuošikinių radou, – pradėja dorbus skirstyt  Onė.
   Katrela – iš pa Malėtų. Ana yr da pusiou šviežia martela šituos namuos. „Nu kas tas gruobas yr? Maž One groblus teip vadina, ale gi groblas ti vienas kita neryja? – pamįslino Katrela. – Nu, in grobu tože nepadobna – meitalia gi graban neguldys“.
  – Da i poncerką usimesk, ka koisė nekousto, – pridūre Onė.
  – Cik žiūrėk, budės neinckrauk  ir dzykių nenusgūsk, – pritare Onei ju nebe šviežia martela Valiuse, dzūkela  na Lazdijų.
  Nu kaip ir suprota Katrela, kad jai raikia ait grybaut, ale kū ti pasimt ir kū ti da daryt – nikaip. Apsvilka sovišky, pasiemė košiku, ir aina nedidelian biržynėlin, katras auga visišky netoli. Aina ir mislina: „Ale ti kol One minavojo kažna kokią kramę? Ti maž ana mon liepe nuveit kroman ir nupirkt pevogrybių? Ai, bus gery ir miška gryby“. A biržynėly grybų, grybų – kaip prisėta! Na tų geltanų  budelių net miškielis geltanuoja. „Soka, jų tikras pavadinimas yra ūmedės, tik šitam krašti ti onas budelam vadinamos. Ale Valiuse liepe budės  neinkraut, ti kaip gi rinksi. Nu užteks pietum ir geresnių grybų“, – pamįslino Katrela, ale kelias gražesnes budytes vistiek pasieme. Parėjus paklaus Valiuses, kol ana nevolga takių gardžių grybų. Paklaus ir kas ti da doiktas – dzykis, kad net nusgūst jo možna.
   Nu, a tuom čės namie Onė kitus dorbus riktavoja:
   – Juoni, imk godę i pagalousk dėceną.
  Jonas, ju daug metų gyvindamas su One ir dažny buvodamas Žemaitijaj, prodeda perprost žemaitišku šnektu. Onas ištrauke iš pa bolkes didelį peilį, skirtą kiaulam pjauti, ir pradėja jį galūst.
  – O tu, Kazi, suėiškuok didel jekšį, gi rėks rėbas sukapuot, ka tėlptų į pouda.
  Kazys pažiūrėja in Jonu, ale pamįslinis, pats dasprota, kad kapot  raiks meitalia groblus, ti nuvėja vazaunen ješkot didelia kirvia. Pati juniausia ir ir „šviežiausia“ martela Rima iš Suvalkijos lygumų, suprotus, kad dalijami darby jai goli būt visišky nesuprantami, pasisiūle pati:
  – Aš eeinu užkursiu mašiiną. Reikiees drūčiai vandieens paršui nuplauuti. O ir zeelikis užšils. Gal Katrieele daug baravykų parnėėš, tai bus kur padžiaauti.
   Susižvalge Onė su Stefka – martela na pačių Anykščių, nieko nesuprosdamos: „Nu kom tu mašinu raikia kurt? Kur ana važiuos? Ir kiek gi to undenia tam mašinas radiatary užušils? Ir kas tas zelikis? Maž Rima grybus ruošias džiavint in mašinas kapota, ki onas inkaista?“– pamįslino Stefka.  Nesuspėja Onė nieka  Rimos ni paklaust, ki da viena marti – zanavyke Irena na Šakių paporino:
  – Aš pasiimu gurbą ir einu į kelnorę bulvių.
  Dabar ju Stefka visišky sugluma: „Nu kaip gi tu, žmogau, gurbu pasimsi? Šitoks didelis, net septynias korves ir pinkias kiaulas jan pareina,“ – mįslino ana.
  – O tu, Jenyt, užlėpk druobinom i atriešk skibulyte lašekų, nulopk cėbulių, o paskou su kaišeklio padiėsi Irena bulvielių prikaišt,– vis nurodinėja Onė.
   A martela Janyte na Pasvalia krašta. Nu, kad jai raiks bulbas skust ti suprota, ale su kuo – ti niekaip. Ir da. „ A ka ten man reik lipt unt to drabyno – nei arklalis pakinkyts, nei nieks niekur nesiruoš važiuot? Ti pre ka či tos drabyns? – mįslina ana. Untasėla dasgaude, kad Onė prašo užlipt in aukšta ir atpjaut lašinių.
   – Ti da, Janyt, ir pora kilbasėlu nukabink, – pridūre Untasėla, gulėdama in sofas. Nu, ki Untasėla prasitare ape kilbosu, ti ir Janyti daėja, kad druobinom Onė vadina lestnyčias, a ne arklinia vežima dolį.
   – Emiliut, gal to galiėtum prilasyt ašuoklių? Reks išvėrt kisielio, ba noriėsės vėsėm užsigert, ka gera užvalgysėm.
   Mįslino, mįslino Amiliute, kas ti per ašuokliai? Nalia, kad išvirt kisielių, ti raikia vuogų. A sadybaj tik rudoni sarbinty varvina sova kasas, ti pasieme blešinelu ir nuvėja skint. Mat sunkesnia dorba Amiliute nebegoli dirbt – voikšta paskutines dienas ir vis dairas dungun, kadu čia tas busilas atskris su pilnu snapu – da vienu senųjų Matiejų anūkėliu.
  Aidama par atšlaimu, nujoke Rima sustika pagrandukės Amiliutės vyru Vincu, kilusį na Jiezna, ir paklause jo, iš kur molkų paimt.
  – Parnešk klumoką iš tartoko. Anas tinai, už pūnios, – parodė runku link didelia pastata, kur senasis Matiejus buva insrengis lentpiūvi.
   – Da  nuaik ir padanginen, tinais sukrautos kaitresnės malkials. Graičiau užkais vando, – paporino Janyte, nugirdusi judviejų šneku ir suprotusi, kad Rima ruošiasi kurti  ne automobilį, a lezanką. Rima visišky pasimetė. „Nu, padanginėė mažu bus teen, kur laikomos paadangos, t.y. garaažas,“ – pagalvojo Rima. Apsdaire – jokių molkų garaži nėr. „ Ir kaam Vincas tą Punioos miesteelį paminėėja? Negi jis maan net iš Dzūkijoos lieepe maalkų praneešt?“ – susmarkočino Rima ir nuvėja tiny, kurion pusen runku mosteleja Vincas. Aha, tiny yr da retkarčis nudojama lentpiūvė ir joj yr visakių pagalių. Parneše ana tų pagalių, ale One nepatenkinta.
  – Da to iš virbiničės atnešk, vuo ten y geresnių – paliepe Onė. Rima visišky nieka nebesupranta.
  – Vieena lieepia maalkų parneešt iš padanginėės, kita – iš virbiniičias. Tai ar šiitam kieeme nėėra maalkinės? – paklause Rima, motas, bais ju susnervovus. Pagaila Untasėly Rimos ir ana  jai paaiškino,  kad molkinė, virbiničia, padangine – ti vienas ir tas pats, tik skirtingy kiekvienam krašti vadinas.
    Lurynas iš šulnia atoneše du viedrus undenia, supyla cegonan ir užkėla in pečiuka rinkių. Graity virš gryčias komina išsiraite pirmutinis kuriamo pečiuko dūmielis.
   A tuom čės iš atšlaima atsklida paskutinis meitelio pagalbos šauksmas, ale niekas nepuola jo ratavot. Teip pasreiškia pirmykščio žmogaus-medžiotojo genai. Jonas su Branioku, parsgriovi meitelį in šona, atojame jom  gyvybi. Kad būt mėsa gardesnė, svilins su šiudais – Matiejus nutrauke rugių pėdu na vazaunes užlų. Jonas pražiode meitelį ir inkišė pogalį, kad svilinant žornas nesušustų. Grait visas atšlaimas prisisotino deginamų šiudų ir šerių svilėsia kvopa. Senasis Matiejus prižiūri, kad sūnai dirbtų teip, kaip raikia ir mesos nesugadintų.
   Stefka ėmes tvarkos gryčiaj: mazgoja padlogu, čistina lungus, šluoja priemeni. Na sena ulyčioj preš didžiuosius otlaidus vyksta didysis apsičystijimas.
  – Da to i longėne pačystik, gal ryt  pu atlaidų bus svetių, – primine Onė.
  – Tigi pati maty, kad čistinu lungus, – atkirta Stefka.
  – No aš tau lėipio pačystit ne longus, a anuo, nešilduomą truobuos galu. Kap tėn jūs anou vadinat? A ne stonciju? – paaiškina Onė.
  – Vo aš eisio nušlout kūlių, pakol vyra pabaigs svilit,–  pati sau pasoke Onė ir, pasiėmus šluotražį, nuvėja šluot akmenų – mat iš jų buva sudėti skady pre gonka. „ Nu par mum ti kūliu vadina rugių pėdu, a Onė – okmenis,“ – pati sau pamįslino ir mintyse nusdyvijo Stefka.
  Nu, a Valiuse biski apčystija ir teip ju laby čystu Matiejų atšlaimu. Untasėla laby myli kvietkus ir jos darželis visadu būna nuravėtas, ti Valiusi belika tik iššluot darželia takelius. Ir kakių tik kvietkų čia neauga! Ir levuky, ir sinavody, ir piliarožes, ir karkliuky, ir žaboli. A ju jurginy su panavijom ti apskabini visas tvoras. Jai bedirbunt, na  sodželkos  atsklida gierves gesmė. Tuom čės, su pilnu košiku rudanikių ir baravykų iš biržynėlia sugrįža Katrela.
   – Ar tu girdzėji kaip grazi čėplia pragyda? O! Ir kiek daug dzidelių cikrinių! – pasidžiuge Valiuse, pajėmus grožu baravyku iš Katrelas košiko. Katrela mote gervi ir girdėja jos giesmi, ale ape kū čia klausia Valiuse, niekaip nesuprota.
   – Kaip ti čėplys goli gedot? Mės ti su juo tik petelni pečiun pokišam, – patraukus pečiais, pasoke Katrela. ir, parodžius kašike geltonas budelas, paklause:
   – A kol tu nevolgy šitų gardžių grybų?
    Valiuse tik nusijuoke, ir suprotus, kad Katrela jos visišky nesuprota, paaiškino, kad budė dzūkišky reiškia šungrybį, dzykis – šernu, čėplia – giervi, a cikriniu vadinamas baravykas. Besjuokdamos abidvi puola grybų darinėt.
    Tuom čės vyry pobaige svilint ir One, susrodus didelį bliūdu ir drabines medžiagos gobalu, ruošės ait mazgot parša. Tikry, ki daug runkų, ti darby aina kaip iš pypkes. Graity meitelis ju gulėja in luntos, parumstytas jo paties kojom – numazgotas, švarus, baltutėlis – paskutinį rozu pilnam sova pavidaly... Etatiniu darinėtoju šitam kiemi ju senoky yr sūnus Petriukas. Jį da na mažumės senasis Matiejus vis makindava, rodydava, aiškindava, kur ir kaip pjaut, kad žarnų nepaloist, kad kumpių ir lašinių polčių nesugadint. Graity meiteliokas buvo sudarinėtas ir atskirom dalim sudėtas in bliūdus, nekočias ir mėsinį lovį.  Onė atspjove didelį šmotu plaučių, jeknų, paūdres ir nusineše namo, sakydama, kad aina daryt lėbėliorškio. Pakraipe golvas vyry, bet greičiausi net ir Jonas nesuprota, kokia ti bus per patrova. Ir, glavniausia, kadu ana bus, ba volgyt ti ju dabar bais noris. Tuom čės gryčiaj prasdėja malonus ausi dengiamo stola tarielkų barškėjimas.
   – Rima, zars vyra jau baigs darbus, nunešk aniems burnuosos i paokatyk vėsus jiėst, – paprošė Onė. Ir vėl Rima nieka nesupranta ir tik žiūri ti in Untasėlu, ti in Amiliūti, ti in Janyti. Untasėly da labiū širdį kunkulas užspaudė. Jai ir Rimos iškada, ir pačiai ne kas, kad martelas nesusišneka. Onė, matydama, kad jos niekas nesuprota, pojeme abrūsu, muila, nekotėlu ir nuneše vyrams. Nusmazgoji runkas, visa Matiejaus šeimyna susėda už didelia senobinio stola. In stola garuoja baravykiene ir kitokie grybų gardumyny, ale visų okys vis nukrypsta in tarielku, pilnu namines kilbosas. Oi gordžias būna Untasėlas kilbosas – ju kū moka ti moka Untasėla padaryt. Nu, a kad grait ir gery buva sudarotas meiteliokas, ti Matiejus da ir pakavotos naminukes pusbankiuku ištrauke. Katrų čėsu pre stola buva tyku – mat visi būva laby išalki, ti volge pilnu burnu ir nebuva kadu šnekėt. Tik nujoke Rima mandagi knibinėjo sova tarielkoj.
   – Jiėsk, jiėsk bibagaly. Nuogne skane. Vo, da šmoukal usipėlk, – pakusino Onė.
   Rima net ložteleja na stola, a apetitas visišky prasmega. Nu da teip nemandagi su jui nigdi niekas nešnekėja. Matydamas, kad Rima visišky pasimete, Untokas par čėsu ju perprotįs Oni, nusijake ir paaiškino sova žmanely, kad Onė liepia volgyt kiek telpa ir dar podaža siūla užsipilt. Nusijake ir Rima, suprotus, kad šitam kiemi raiks išmokt šnekėt visom Letuvos tarmėm.
  – Nu grybai ti labai gardūs, ale One,  kokiū ti tu žadėji pagatavot patrovu iš mesos? – pasteirova Vincas.
  – Lėbėliorškį.
  Stojo visiška tyla. Buva aišku, kad niekas nedasgadoja, kas ti per patrova.
   – No tai čė kepėnų paštets, – paaiškino Onė.
   – Ale kaip tropny jį žemaiči vadina. Par mum ti onas šamarlioku vadinamas,– leptelėja Katrela.
  Tuom čės dzūkela Valiuse sumįslija vienu rozu užbaigt tų  tarmių sprečku. Ana  nebūtų dzūkela, jegu apseitų be dainų. Ir laby tyki, ale laby ju gražiu balseliu uždainova:
     Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka,
     Tai mūsų tėvynė, graži Lietuva.
   Vyry  iš karta pritila, suklusa, a paskum kad trūktelėja:
     Čia broliai artojai lietuviškai šneka,
     Čia skamba po kaimus Birutės daina...
  Ir nuvilnija ukštaičia Matiejaus pastogej visiems gery žinoma ir visom marčiom gery suprantama lietuviška melodija... Net Untasėly  lingviū in dūšias pasdore. Bendra visos šeimynos daina jos širdely buva geriū ni koks „Valakardinas“...